Andželika Vidinevič

Andželikos Vidinevič atsiliepimai ir įvertinimai (1) 1

• 

  Anonimiškai

  Atsiliepimą rašau praėjus daugiau negu metams po gimdymo, nes tik dabar baigiu gydytis gimdymo sukeltą potrauminio streso sindromą. Gimdydama susidūriau su galybe nesklandumų dėl netinkamo Vilniaus gimdymo namų darbo organizavimo, tačiau tokią skaudžią gimdymo baigtį lėmė tai, kad ši akušerė aplaidžiai sekė mano gimdymo eigą ir ignoravo tai, ką aš sakiau apie savo savijautą. Dar ir dabar man sunku patikėti, kad akušerė galėtų taip stokoti empatijos, padaryti tiek daug klaidų ir net pačiais kritiškiausiais momentais gimdyvei neparodytų jokio žmoniškumo. Nebuvau reikli gimdyvė, turėjau tik du prašymus: 1. gimdyti su epidūru; 2. lašelinės kateterį įvesti ne į alkūnės linkį, kad būtų patogiau judinti ranką (prašymo tikslas - rankos judesių laisvė). Abu prašymai nebuvo patenkinti. Akušerė kateterį įvedė labai arti riešo, todėl net minimalus riešo judesys sujudindavo kraujagyslėje esančią kateterio dalį ir sukeldavo skausmą. Pogimdyvinėje palatoje išimdama kateterį kita akušerė pakomentavo, kad čia daug blogesnė vieta nei alkūnės linkis. Kai gimdykloje apie nepatogumą informavau akušerę, ji liepė su kateteriu apsiprasti. Net nepažiūrėjo į kateterį, neklausė, kas man nepatogu. Kateteris nepaprastai vargino sąrėmių metu: viena ranka negalėjau nei įsitverti, nei atsiremti. Dar ir šiandien toje vietoje, kur buvo įvestas kateteris, matosi nežymus randelis. Patekus į gimdyklą mano gimdymo veikla buvo sustojusi, tačiau kai sąrėmiai atsinaujino, man jie pasirodė stiprūs. Akušerė pamatavo vaisiaus tonus, grafike taip pat matėsi sąrėmiai. Akušerės komentaras pažiūrėjus į grafiką: “matosi vienas kitas sąrėmiukas”. Toks komentaras visiškai nesiderino su mano pojūčiais, bet, kadangi pasitikėjau akušere, pamaniau, kad čia aš tiesiog per jautriai reaguoju į menkus sąrėmius (nors šiaip esu labai pakanti skausmui). Pagal sutarimą su gydytoja, aš turėjau 1-1,5 val. laukti epidūro (dėl skubios operacijos). Deja, jo nesulaukiau net praėjus 2-2,5 valandos. Skausmai buvo labai stiprūs ir dažni, taigi paprašiau vyro pasidomėti, galbūt jau baigta operacija ir aš pagaliau sulauksiu žadėtojo epidūro. Vyras nuėjo pas akušerę (kuri tuo metu buvo prie stalo akušerių poste) ir pasiteiravęs gavo grubų atsakymą, jog operacija jau baigta, bet mes turime laukti, mūsų niekas nepamiršo, o anesteziologai negali persiplėšti. Mano vyras į tai atsakė: “suprantama”. Akušerė net nepasidomėjo, kaip aš laikausi, ir neatėjo pas mane į gimdyklą. Tokį akušerės atsakymą ir elgesį aš vertinu kaip paprasčiausią atsikratymą pacientu (ir jį lydinčiu asmeniu). Labai blogai, kad į akušerės pasakymą, jog turiu laukti epidūro, sureagavau kaip į mediciniškai pagrįstą teiginį, kad epidūrą taikyti dar nėra per vėlu. Galvojau, kad gimdos kaklelis dar kurį laiką versis ir iki gimdymo dar yra laiko, todėl nuskubėjau į tualetą. Ten ir pradėjau gimdyti (aiškiai pajutau, kaip smuktelėjo kūdikis). Iš skausmo nebepajėgiau pati paeiti, vyras koridoriumi iki gimdyklos mane nutempė. Taigi negavau ne tik epidūro, bet ir visiškai jokio nuskausminimo. Gimdykloje personalas labai skubėjo, mano gimdymas atrodė kaip ekstrinis atvejis (nors nuo atvykimo į ligoninę buvo praėję 8 valandos). Tai man sukėlė didžiulį išgąstį, vėliau sąlygojusį potrauminio streso sindromą. Nepaisant to, kad buvau šoko būsenos, gimdymo metu akušerė ant manęs griežtai šaukė: „ramiau“, „nestumk, nestumk“. Galbūt kartais reikia griežto tono, jei gimdyvė neklauso. Bet mano atveju, visų pirma nereikėjo išgąsdinti, o ne išgąsdinus šaukti „ramiau“. Akušerė tarpvietę kirpo neįsitikinusi, ar veikia vietinis nuskausminimas. Aš kuo puikiausiai jaučiau kirpimo momentą ir jo sukeltą didžiulį skausmą (paprastai moterys kirpimo skausmo nejaučia). Tai sukėlė skaudžias psichologines pasekmes: beveik metus buvo sudėtinga net pažiūrėti į žirkles. Pogimdyvinėje palatoje pastebėjau, kad akušerė kūdikiui neuždėjo apyrankių. Po gimdymo akušerė manęs neatsiprašė, į pogimdyvinę palatą neatėjo, nepasidomėjo, kaip aš jaučiuosi po tokio gimdymo. Bendraudama su akušere nereikalavau išskirtinio dėmesio, stengiausi aiškiai pasakyti, jei man skauda, jei kažko noriu. Savo poreikius išsakydavau ramiu tonu, nešaukdama ir įkyriai jų nekartodavau. Nerodžiau jokio nepasitenkinimo, kai nuolat tekdavo ko nors laukti. Taip pat elgėsi ir mano vyras. Dabar suprantu, kad, ko gero, čia buvo mūsų klaida, nes į mandagiai išsakytus prašymus akušerė nekreipė dėmesio. Skaudžiausia tai, kad parodžiusi tiek geranoriškumo, iš akušerės pagalbos ir žmoniškumo nesulaukiau net pačiu kritiškiausiu momentu.